Adolescencija (pereinamas laikotarpis iš vaikystės į suaugusių žmonių amžių, pasižymintis sparčiu lytiniu brendimu, psichikos pakitimais – asmenybės formavimusi, domėjimusi savimi ir priešingos lyties asmenimis, socialiniu vaidmeniu) prasideda labiausiai netikėtu momentu ir dažnai pasireiškia nežinomybe. Vaikas nustoja jaustis vaiku, tačiau ar nustoja juo būti? Ši plonytė riba daugeliui paauglių tampa neįveikiama siena. Jie susiduria su pokyčių, lūkesčių, nuosavų ir svetimų emocijų realybe. Jeigu jų nepalaiko tėvai ar mokytojai, siena gali veiksmingai juos atskirti nuo visuomenės

Autorius: Marzena Mackiewicz

Bemaž kiekvieną dieną bandau griauti tokias sienas, kai susiduriu su mano „vaikų“ kasdienybe. Taip, mano, nors nesu jų motina. Neišsivaizduoju kitokio santykio į juos, nes juk nesupratusi jų problemų, nesugebėsiu padėti juos spręsti. Esu lenkų kalbos mokytoja – dalyko, kurį mokiniai su spektru ne itin mėgsta. Kodėl? Pirmiausia dėl daugybės abstrakčių tekstų analizių, įmantrių eilėraščių aptarinėjimo, „autoriaus intencijų“ ieškojimo. Daugumos klausimų neįmanoma patirti, pamatyti, paliesti. Todėl iš man žinomų mokymo metodų renkuosi tuos, kurie leidžia bent iš dalies vizualizuoti tekstus, naudojuosi Interneto resursais ir programomis, kurios dėl patrauklios formos mobilizuoja mokinius darbui. Naujus klausimus aptariu daug kartų, įvairiais būdais, kad vaikai matytų, jog kiekviena problema turi daug įvairių sprendimų. Tačiau pats ugdymas dar ne viskas. Įgyvendinti programos pagrindai nepadarys jų pasaulio gražesniu, labiau spalvotu, paprastesniu. Dažnai vien iš principo paaugliai neigia kiekvieną pasitaikiusią naujovę. Leidžiu jiems tai daryti, tokia jų teisė. Mano mokiniai žino, kad jiems neturi viskas patikti, tačiau jie turi vieni kitus gerbti. Ši taisyklė taikoma taip pat man, todėl dažnai nutraukiame pamoką, kad išsiaiškintume svarbų klausimą. Mane sudomins tiek naujai sukurtas pokemonas, tiek barnis su tėvais. Žinau, kad be supratimo nebus susipratimo.

Mano mokiniai demonstruoja įvairius komunikacijos lygmenis. Vieniems sklandžiai sekasi kalbėti ir išreikšti savo mintis. Kitiems tai padaryti prireikia daugiau laiko, dar kiti kalba dainuodami ar piešdami. Kiekvienas jų sulauks mano palaikymo ir jiems skirto laiko. Tačiau jie taip pat žino, kad aš ne tik klausau, tačiau, kaip ir jie, turiu savo nuomonę. Neretai skirtingą. Tačiau jos neprimetu. Nekomentuoju, nepatariu, laukiu, kol patys susiras atsakymą į savo klausimą. Ne kartą yra tekę susigrumti dėl savo teisybių, pateikti įvairių argumentų, siekiant įteigti savo nuomonę.

Bendraudama su paaugliais stengiuosi sukurti laisvą atmosferą. Juokas yra geriausias vaistas viskam, o jeigu dar ir mokytojas sugeba pasijuokti pats iš savęs, kai atskleidžia, kad, kaip ir mokiniai, daro klaidų, nėra neklystantis – siena pradeda trupėti. Pripažįstu, kad ne viską suprantu, ne viską apie juos žinau ir ne visada sugebėsiu jiems padėti. Tačiau manau, kad kiekvienas turi teisę turėti savo paslapčių, daryti nesąmones ir iš jų mokytis. Pernelyg nesaugau savo mokinių pasiteisindama Aspergerio ar autizmo sindromu. Man tai nėra nei pasiteisinimo priežastis nei negalia. Kodėl? Nes kasdien matau, kiek tie vaikai yra pajėgūs nuveikti ir kiek darbo įdeda siekdami pramušti bent vieną mažą langelį savo kasdienybės sienoje.

Nie możesz kopiować zawartości tej strony

Skip to content