Kai vaikui su autizmo/Aspergerio sindromu ateina laikas keliauti į mokyklą, mokytojas susiduria su didžiuliu iššūkiu. Nes juk kas tai yra pradinis ugdymas? Tai šiltas ir nuoširdus mokytojo ir mokinio bendravimas, pagrįstas abipusiu dialogu. Vaikų gebėjimas kalbėti yra labai įvairus. Vieni nekalba visai, kiti vėlgi sklandžiai sugeba išsireikšti. Atrodytų, kad verbalinės kalbos naudojimas yra tapatus su gebėjimu ir noru kalbėti. Jeigu vaikas nekalba arba jam pasireiškia kalbos vėlavimas, dažnai ugdymas laikomas beverčiu. Nieko panašaus!

Autor: Ula Pradzik-Raszewska

Vienu ir kitu atveju vaikas VISUOMET nori bendrauti su kitais! Tačiau dėl jį lydinčių sutrikimų jis tiesiog nežino, kaip tai padaryti arba jo siunčiami neverbaliniai komunikatai yra klaidingai atskaitomi. Mokytojas privalo atrasti vaiko naudojamą „bendravimo kodą“. Komunikatu gali būti echolalija, savęs žalojimas, agresyvus elgesys, riksmas, verksmas ir pan. Kartais pakanka trupučio kantrybės, ypač paaiškėjus, kad mokinys sugeba komunikuotis, tačiau jam tiesiog reikia daugiau laiko, kad „suvirškintų“ klausimą ir pateiktų atsakymą. Atidus stebėjimas leidžia suprasti elgesio reikšmę, rasti kelią į bendravimą. Itin svarbu individualiai atsižvelgti į vaiką, suprasti, būti empatiškam – visa tai padės suprasti jo elgesio priežastis. Pavykus tai perbristi ir pagauti plonytį (iš pradžių) „susipratimo siūlą“, patirsime sėkmę, kurios kitas etapas – naujų ugdymo įgūdžių skatinimas. Tik tada palaipsniui galime pradėti įgyvendinti medžiagą pritaikytą prie mokinuko poreikių ir galimybių. Itin svarbus abipusis bendradarbiavimas ir akceptacija. Galima taikyti individualų ugdymą, paremtą kiekvieno vaiko stiprybių ir silpnybių pažinimu. Jeigu vaikas domisi automobiliais, dinozaurais ar Lego kaladėlėmis – tais susidomėjimais ir remkimės. Mokymas „prie stalo“ su pratybomis ir elementoriumi šiuo atveju nepasiteisins. Raidės „d“ galima mokytis žaidžiant dinozaurais, skaitmenį „5“ – skaičiuojant šiuos roplius. Kūrybinis mąstymas orientuotas į individualius vaiko susidomėjimus, tai tam tikras pasisekimas. Mokiniai su autizmo/Aspergerio sindromu turi tam tikrų organizacinių sutrikimų. Kuo sudėtingesnė užduotis, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas užsiblokuos ir net nebandys jos atlikti arba paliks nebaigtą. Padalinkime vaikui skirtą užduotį mažesniais etapais arba pateikime jos atlikimo planą. Dažnai labiau praverčia instrukcijos paveikslėliais arba labai konkreti informacija, tiksliai atitinkanti klausimo esmę. Galimybė paliesti daiktą, pauostyti jį, pabelsti į jį ir pan. dažnai yra žymiai vertingesnė nei nuostabiausias pasakojimas. Leiskime vaikams įgyti žinių per patirtį ir savarankišką veiklą. Šis ugdymo būdas yra žymiai malonesnis, o mokymas žadinant įvairius kanalus-jusles – veiksmingesnis. Mūsų mokiniai gali turėti įgytų žinių apibendrinimo sutrikimų, t.y. nesugebėti panaudoti jas naujose situacijos, pvz. žino, kad reikia pasisveikinti įėjus į klasę, tačiau nepadarys to parduotuvėje. Todėl itin svarbus glaudus tėvų ir terapeutų bendradarbiavimas, nes bendru darbu siekiant vieno tikslo lengviau pasiekiami norimi rezultatai. Ir dar viena – nesigailėkime vaikams pagyrimų net už pačią mažiausią pažangą ar bent jau norą imtis naujų užduočių. Tai ypač svarbu, nes skatina mažojo žmogaus savivertę ir motyvuoja imtis tolimesnių veiksmų.

Vaikams su autizmo sindromu mokslas neretai yra tikras iššūkis, tačiau mokytojai, kurie supranta pažinimo ir suvokimo klausimus, susijusius su mokymosi procesu, gali sėkmingai padėti jiems išskleisti juose slypintį potencialą.

Nie możesz kopiować zawartości tej strony

Skip to content